Karl André Reichelt
Tarptautinbendruomenė kėlė pavojaus signalus po neseniai paskelbto didelio dviejų metų atidėjimo Pietų Sudano rinkimams, vadindama tai šalies politinės pažangos atsilikimu.
Atidėjimas, kuris pratęsė esamo tranzicinio vyriausybės įgaliojimą, sulaukė kritikos iš įvairių šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, Jungtinę Karalystę ir Norvegiją. Nutarimas atspindi platesnį Pietų Sudano vadovybės nesugebėjimą sukurti būtinų sąlygų sąžiningiems ir ramiam rinkimams, kaip nurodo pasirūpinusių šalių išleistas bendras pranešimas.
Nuo 2011 m. Nepriklausomybę įgijęs Pietų Sūdanas susidūrė su vidinėmis konfliktų, dėl kurių žuvo šimtai tūkstančių, problemomis. Nors 2018 m. tarp prezidento Salvo Kiir ir viceprezidento Rieko Macharo buvo pasiektas taikos susitarimas, šalis toliau susiduria su iššūkiais, siekiant suformuoti naują konstituciją ir surengti pirmuosius rinkimus.
Planuotų gruodžio rinkimų atidėjimas sulaukė susirūpinimo ir abejonių dėl nepakankamo pažangos Pietų Sudano demokratizacijos procese. Nutarimas buvo priskiriamas keliems veiksniams, įskaitant rekomendacijas iš rinkimų institucijų ir saugumo tarnybų, rodydami sudėtingą veiksnių sąveiką, turinčią įtakos rinkimų tvarkaraščiui.
Nepaisant priešpriešų, pastangos spręsti esmines problemas ir užtikrinti ramų valdžios perėjimą lieka būtinos. Pietų Sudano žmonės verti galimybės dalyvauti laisvai ir sąžiningai organizuojamuose rinkimuose, atspindinčiuose jų siekius stabiliai ir klestina ateičiai.
Pietų Sudano rinkimų atidėjimas sukelia svarbių klausimų ir susirūpinimų
Neseniai paskelbtas dviejų metų atidėjmo Pietų Sudano rinkimams nutarimas sukėlė tarptautinį susirūpinimą ir iškėlė keletą svarbių klausimų dėl šalies politinės padėties. Kritikų mėginant užtikrinti atskaitomybę, šviežiu oru atsirado keli pagrindiniai iššūkiai ir ginčai.
Vienas aktualiausių klausimų susijęs su priežastimis, kodėl buvo atidėti rinkimai. Nors buvo paminėtos rinkimų institucijų ir saugumo tarnybų rekomendacijos, kyla abejonių dėl šių vertinimų skaidrumo ir efektyvumo. Kritikai tvirtina, kad atidėjimas gali būti dabartinės vadovybės strateginis žingsnis siekiant išlaikyti valdžią, o ne nuoširdus siekis užtikrinti sklandų rinkimų procesą.
Kitas svarbus klausimas yra atidėjimo poveikis trapiai taikos sutarčiai tarp prezidento Salvo Kiir ir viceprezidento Rieko Macharo. Su tranzicinės vyriausybės pratęsimo terminu kyla baimės, kad įtampa gali pakilti, užkeliant pavojų taikos susitarimui ir vedant prie iš naujo perkūsčiavimo smurto ir nestabilumo regione.
Rinkimų atidėjimo privalumai galėtų apimti galimybę spręsti pagrindinės struktūrinių problemų, kurios trukdė anksčiau vykusiems rinkiminiams procesams. Pasitelkiant daugiau laiko, norint nustatyti būtinas sąlygas laisviems ir sąžiningiems rinkimams, Pietų Sūdanas gali dirbti siekdamas sukurti tvirtesnę demokratinę struktūrą, atspindinčią jo piliečių valią.
Tačiau pratęstos atidėjimo spragos yra reikšmingos trūkstant viešojo pasitikėjimo vadovybės įsipareigojimui demokratinėms vertybėms. Atidėjimas gali toliau raganoti pasitikėjimą politine sistema ir skatinti nusivylimą tarp gyventojų, galimai veda prie didėjančių neramumų ir nepasitenkinimo.
Pagrindiniai iššūkiai, susiję su rinkimų atidėjimu, apima būtinybę surengti nuoširdų dialogą ir konsensuso siekimą tarp politinių suinteresuotųjų šalių, užtikrinant sklandų perėjimą prie demokratinės valdymo sistemos. Pasitikėjimo kūrimas ir gilios šaknų skundai bus būtini siekiant pajungti Pietų Sudaną stabiliai ir įtraukčiai politinei ateiciai.
Kalbant apie tarptautinės bendruomenės tolesnius veiksmus, siekiant paremti šalies demokratizacijos procesą ir ginti jos piliečių teises, bus būtina atidžiai stebėti iššūkius, su kuriais reikia susidoroti.
Daugiau informacijos apie Pietų Sudano politinius įvykius ir tarptautines reakcijas raskite adresu JT svetainėje.
