Greitos išsiplėtusios pasaulio betoninės džiunglės, miesto žaliosios erdvės – parkai, sodai ir medžiais apsodintos gatvės – tampa svarbesnės nei bet kada. Šios vietos miesto gyventojams suteikia labai reikalingą pertrauką nuo greitai besivystančio miesto aplinkos, teikdamos vietų poilsiui, laisvalaikiui ir ryšiui su gamta. Nepaisant estetinio patrauklumo, žaliosios erdvės atlieka kritinį vaidmenį pagerinant miesto gyventojų gyvenimo kokybę, gerindamos tiek fizinį, tiek psichinį sveikatą.
Viena iš svarbiausių urbanistikos žaliosios erdvės privalumų yra jos indėlis į aplinkos tvarumą.
Miestuose esantys medžiai ir augalai padeda mažinti oro taršą absorbuodami anglies dioksidą ir išskiria deguonį. Jie taip pat veikia kaip natūralūs oro filtračiai, įsigerdami dulkes ir smulkųjį dalelius. Be to, žaliosios erdvės gali mažinti temperatūras miesto teritorijoje evapotranspiracijos procesu, mažindamos miesto šilumos salos efektą, kai miestai tampa žymiai šiltesni nei aplinkiniai kaimyniniai regionai.
Prieiga prie žaliųjų erdvių sukelia įvairių sveikatos privalumų. Tyrimai rodo, kad žmonės, gyvenantys netoli parkų ir žalumos sričių, linkę sirgti mažiau kardiovaskulinėmis ligomis, nutukimu ir psichikos sveikatos sutrikimais, tokiomis kaip nerimas ir depresija. Nuolatinis poveikis gamtai gali sumažinti stresą ir pagerinti nuotaiką, taip veda prie bendros gerokos psichinės sveikatos. Be to, šios vietos skatina fizinę veiklą, teikdamos teritorijas pasivaikščiojimui, bėgimui, slidinėjimui ir kitoms sporto formoms, kurios yra būtinos sveikatai palaikyti.
Miesto žaliosios erdvės taip pat tarnauja kaip socialinių sąveikų ir bendruomenės kūrimo centrai. Parkai ir sodai sukuria galimybes kaimynams susitikti, sąveikauti ir dalyvauti rekreacinėse veiklose kartu, skatinant jausmą priklausymo ir bendradarbiavimo. Viešieji renginiai, toki kaip koncertai, festivaliai ir turgai, dažnai vyksta žaliose erdvėse, subūrę įvairių žmonių grupes ir skatinant kultūrinį mainymą. Šis bendruominis aspektas padeda sustiprinti miestų socialinį audinį ir mažina jausmus izoliacijai, kuri dažnai siejama su miesto gyvenimu.
Nepaisant miesto aplinkos, žaliosios erdvės gali palaikyti nustebinančią biologinę įvairovę. Parkai, sodai ir netgi mažesnės žaliavietės teikia buveines paukščiams, vabzdžiams ir mažiems graužikams. Šie ekosistemos, nors ir mažos apimties, yra esminės išlaikant miesto biologinę įvairovę, palaikant apipilininkus, tokius kaip bičiuliai ir drugeliai, kurie prisideda prie bendrosios aplinkosaugos sveikatos. Saugant ir plėtojant šias žaliasias teritorijas, miestai gali kurti koridorių gyvūnijai, kuri galėtų klestėti miesto plėtrai esant.
Miestų toliau augant, urbanistikos žaliąjai erdvei atliekamas būsimas vaidmuo taps esminiu nustatant, kaip tvarūs ir gyvenami šie aplinkos išlieka. Urbanistai vis labiau pripažįsta poreikį integruoti daugiau žaliųjų erdvių į miestų dizainą, pradedant nuo stogo sodų iki vertikalinių miškų. Papildomai, iniciatyvos, kurios siekia kurti prieinamas, įtraukias žaliasias erdves visiems socialiniams ekonominiams grupams, įgauna pagreitį. Pirmenybę teikiant šioms žaliosioms vietovėms, miestai gali užtikrinti, kad būsimos kartos gautų naudos iš švaresnio oro, sveikesnio gyvenimo būdo ir stipresnių bendruomenių.